Dukryte,

Dukryte,

  • Post category:Šeima
  • Post comments:0 Comments
  Rašau tau dar miegant. Rankas tu susidėjus po galva, o banguojantys plaukai prilipę prie tavo sudrėkusios kaktos. Šįryt aš atėjau į tavo kambarį ir atsiklaupiau šalia tavo lovos su gilia širdgėla.
Štai apie ką aš galvoju, dukrele: išlieju ant tavęs visą savo blogą nuotaiką. Priekaištauju tau ryte, kad drėgnu šepetuku tu tik prilieti savo dantis, kad pati nepasidarai sau pusryčių – arbatos su sumuštiniu. Apšaukiu, kada nesidedi švarko ar megztinio, supykstu, kai neatsargiai numeti kelnes nuo kėdės.
 
  Eidama namo iš mokyklos tu spardai akmenį, nes tu nežinai, kiek kainuoja tavo batai. Jei tai suprastum, tu tikrai elgtumeisi atsargiau.
Grįžus po darbo tu pribėgi, stipriai apsikabini ir pasisveikini, o aš toliau priekaištauju prie vakarienės stalo – tai valgai pasičepsėdama, tai išpili arbatą. Tu nenuvalai trupinių nuo stalo, ar neišsiplauni indų pavalgius.
 
  Pamenu sėdėjau kambaryje ir skaičiau įdomų straipsnį, kai tu įbėgai ir savo tyrom akim įsistebeilijai į mane, o aš tik paburbėjau: „Ko tau reikia?“ Tu priėjai, ir nieko nepasakius, apsikabinai savo silpnom rankytėm. Tose rankose slėpėsi begalinė meilė, sklindanti tiesiai iš tavo širdies, kurios net mano grubumas negalėjo nuslopinti. O tada tu išėjai, nuleidusi nosį.
  Aš tik dabar supratau, ką su manimi padarė įprotis. Įprotis koneveikti, kaltinti – tai mano „dovanos“ tau už tai, kad esi tiesiog maža mergaitė. Negalima sakyti, kad nemylėjau tavęs. Tiesiog tikėjausi iš tavo jaunystės per daug, lyginau viską pagal savo amžiaus kriterijus.
 
  Tavyje juk tiek daug gero, sveiko ir nuoširdaus. Tavo maža širdelė tokia pat didi, kaip aušra virš kalnų. Ji apsireiškia kiekvieną vakarą, kai prašai, kad pabučiuočiau tave prieš miegą.
 
  Klūpiu prieš tave ant kelių šį tamsų rytą. Tai nedidelis kaltės išpirkimas. Žinau, tu nesuprastum šių žodžių. Bet nuo šiuol aš būsiu Tėvas! Džiaugsiuosi, kai tu šypsosies, ir kentėsiu, kai tu liūdėsi. Prikąsiu liežuvį, kada vėl kils pagunda išlieti savo pyktį ant tavęs. Ir kaskartą kartosiu sau: „Tai juk mano maža mergaitė!“
  Per anksti pradėjau tavyje matyti suaugusį žmogų. Žiūriu į tave ir suprantu, kad tu – vis dar vaikas. Juk tik vakar mama glaudė tave prie krūtinės, tokią mažą ir bejėgę.
 
  Per daug iš tavęs reikalauju. Stipriai per daug.

Leave a Reply